Neseniai, kai Merapi kalnas išsiveržė COVID-19 pandemijos viduryje, daugelis sakė, kad buvo pastebėta panašių į Semaro lėlių personažą. Psichologijos pasaulyje šis reiškinys vadinamas pareidolija. Pareidolija – tai gebėjimas atpažinti ne tik veidus, bet gali būti bet koks reikšmingas vaizdas ar garsas. Pareidolija yra apofenijos rūšis, psichologinis terminas, kai subjektas gali matyti atsitiktinių duomenų modelius be prasmės. Pareidolija kilusi iš graikų kalbos žodžių „para“, reiškiančių kažką negerai, ir „eid?lon“, reiškiančio tam tikrą formą ar vaizdą.
Kodėl atsiranda pareidolija?
Pareidolija yra psichologinis reiškinys, kuris gali pasireikšti bet kada ir bet kur. Net visi įprastose nuotraukose gali įžvelgti tam tikras figūras, tačiau kitų žmonių suvokimas skiriasi. Kai kurie dalykai, sukeliantys pareidoliją, yra šie:
Psichologiniai kliedesiai
Ekspertai mano, kad pareidolija yra psichologinis įvairių kliedesių nustatymas per žmogaus pojūčius. Pasak ekspertų, kurie tiki šia teorija, pareidolija yra atsakymas į žmonių teiginius, kad jie mato tokius objektus kaip NSO į Loch Nesą. Tas pats pasakytina ir tada, kai grodamas įrašą žmogus girdi tam tikrą garsą.
Pasak autoriaus ir amerikiečių kosmologo Carlo Sagano, pareidolija yra žmogaus išgyvenimo metodas. Jo knygoje „Demonų persekiojamas pasaulis – mokslas kaip žvakė tamsoje“ galimybė matyti veidus iš atsitiktinių raštų ar neryškaus matomumo yra unikalus išgyvenimo būdas. Šis instinktas leidžia žmonėms greitai nuspręsti, ar artėjantis asmuo yra draugas ar priešas. Tokiu atveju žmonės gali patirti klaidingą atsitiktinių vaizdų ar šešėlių, kurie atrodo kaip tam tikri veidai, interpretaciją.
Pasak Leonardo da Vinci, pareidolija yra meno dalis. Kai žmonės pamato atsitiktinai nudažytą sieną, kiekvienas ją pamatęs gali suvokti kitaip. Kartais menininkas, kuriantis konkretų kūrinį, sąmoningai laiko paslėptus veidus ar pranešimus, paslėptus atsitiktiniuose raštuose.
Japonijoje atliktame tyrime, paskelbtame Sąmonės mokslinio tyrimo asociacijos posėdyje, pareidolija yra reiškinys, susijęs su žmogaus prigimtimi ir emocine būsena. Tai yra, kai žmogus gali matyti atsitiktinių objektų veidus aplinkui, tai yra susiję su teigiama nuotaika ir neurotiškumu. Neurotizmas yra asmens asmenybės aspektas, leidžiantis jausti neigiamą ar nerimą, susijusį su stresu. Štai kodėl yra tyrimų, teigiančių, kad pareidolija gali pagerinti žmogaus gebėjimą kūrybiškai spręsti problemas. Visame pasaulyje yra begalė psichologinio pareidolijos reiškinio pavyzdžių. Yra tokių, kuriuos atpažįsta daug žmonių, bet yra ir tokių, kuriuos laiko tik žmogaus suvokimas. Kartais gali būti smagu rasti tam tikrą raštą ar vaizdą iš kažko atsitiktinio. Tiesą sakant, saujelei žmonių neįmanoma tapti hobiu. Tačiau atminkite, kad pareidolija yra mintyse esanti sąvoka, o ne tikras dalykas. [[Susijęs straipsnis]]
Ar pareidolija pavojinga?
Kaip vienas iš proto suvokimo reiškinių, pareidolija yra normalus dalykas. Tiesą sakant, antropologai tai vadina pagalba senovės tautoms suprasti chaosą, kuris įvyko pasaulyje. Be neurologų, žmogaus smegenys yra sukurtos atpažinti tam tikras objektų formas. Šiuo atveju veikianti smegenų dalis yra
fusiform veido sritis kuris apdoroja žmogaus veidą. Tai tarsi smegenų dalis, kuri veikia, kai pamirštate kieno nors vardą, bet prisimenate, kad matėte jo veidą praeityje. Tas pats atsitinka, kai žmogus mano, kad girdi tam tikrą keistą garsą. O gal kai išgirsti skambėjimo garsą ar mobiliojo telefono vibraciją, kai esi minioje. Iš esmės žmogaus smegenys mėgsta rasti tam tikrus modelius, kad sumažintų neapibrėžtumą ir suprastų viską, kas vyksta aplinkoje ir kasdieniuose objektuose.
